7-a diena. Havasu kriokliai.
Atsikėliau su temperatūra, kaip ir kita mūsų bendrakeleivė. Nesupratau dėl ko ta temperatūra sukilo, toks jausmas, kad vakarykštis fizinis krūvis kartu su karščiu organizmui nelabai patiko, perkaitau ar ką tai. Kai pagerėjo, vilkdami dulkėse kojas nuklibinkščiavom iki krioklių. Tie kas nesirgo, pasimaudė mažesniam kriokliuke, man beliko tik pavydėti. Havasu krioklys yra n.u.o.s.t.a.b.u.s. ir neaprašomas. Daug prifotkijau, bandysiu grįžęs daryti nuotraukas gražesnes už realybę.
Įdomu buvo pamatyti Supai kaimelio gyvenimą, turi jie čia mokyklą, bažnytėlę, yra rangeris, medicinos darbuotoja (abu beje baltaodžiai), baras be alkoholio. Yra vienas kitas namelis sutvarkyti gana gražiai, kiti gi yra stipriai apsileidę. Kiekvienam kieme stovi po kelis arklius ir mulus, smarvė nuo jų nebloga. Daug palaidų šunų, jie čia turbūt turi statusą panašų kaip Indijoj karvės. Patys indėnai čia kažkokie rūstūs ir uždaresnio būdo. Toks jausmas, kad nelabai jiems baltieji patinka ir žiūri į juos kreivokai, gal turi kažkokių senų nuoskaudų.
8-a diena. Supai - Grand Canyon - Page.
Supai kaimuką palikom sraigtasparniu. Kelią kanjonu kurį užvakar 5val. įveikinėjom vargdami karštyje ir dulkėse, perskridom per 6 minutes.
Nusigavom iki pietinės Grand Canyon nac. parko dalies. Kai atsistoji ant kanjono krašto jausmas keistokas - akis atsisako suvokti ką ji čia mato, nes neturi su kuom palyginti savo regėjimų archyve. Visiškai naujas potyris. Ir dėl to atrodo kaip kažkas nežemiško. Nežinau ar apie tą patį galvojo Mamontovas kurdamas savo "Marso kanjonus", bet analogija su raudonąja planeta čia visai galėtų būti panaudota.
Kelionė toliau sekė kanjono pakraščiu, kol nesutemo dar pakeliui porą viewpointų aplankėm. Nakvynei apsistojom Page miestelyje.
9-a diena. Zion nacionalinis parkas.
Kai aplankai kažkurį neeilinį/eilinį Amerikos gamtos stebuklą, pamanai sau, kad va, gal šitas buvo įspūdingiausias ir tikriausiai jau nieko daugiau ypatingo nebematysi, niekas labiau jau nebenustebins, ar gal įprasi prie tokių vaizdų. Bet ateina nauja diena, aplankai naują gamtos išdaigą ir vėl akys išsiplečia, ir vėl burna prasidaro, ir vėl naujai kažkokie už laimę atsakingi hormonai užpildo pilkąsias ląsteles.
Šįkart eilė Ziono parkui. Visi buvom kokie tai mieguisti, bet vaizdai Zione išblaškė miegus. Kapoti, gludinti, raižyti kalnai, ypatinga rusva jų "padažymo" spalva, kai kurie atrodantys kaip šlifuoti milžiniški akmens masyvai. Šalia to paįvairinti pavieniais krūmokšniais ir medžiais. Amerikiečiai net nutiesdami kelią tarp kalnų sugebėjo nesudarkyti harmonijos padarydami asfalto dangą rudos spalvos. Visokių tų kalnų būna, visi žinoma skirtingi, bet šitie tai kaip meno kūrinys. Meistriškas meno kūrinys.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą