Amerika kelyje. III-ia dalis.

11-a diena. Antelope canyon. Monument valley.
Apie Antelope nėra ką rašyt, reikia žiūrėt fotkes. Gerai padarytos fotkės yra geriau nei vaikščiojimas gyvai. Buvo galima pasirinkti foto turą nešantis štatyvus, bet už brangiau. Pataupiau.
Monument valley tereikia sustoti nuotraukoms padaryti, apsistoti nėra dėl ko. Nebent daryti gražias nuotraukas, o tam reikia kylančios, ar besileidžiančios saulės.

12-a diena. Arches, Dead Horse canyon.
Arches nieko tokio įspūdingo, bet aš labai pavydėjau kitiems atvažiuojantiems. Ten galybė dviračių takelių ir galybė atsivežančių dviračius, keturračius ir bagius.
Dead horse canyon kvapą gniaužiantis Colorado upės vingis nuo gal kilometro aukščio kanjono.

13-a diena. Salt Lake city.
Shopai, shopai, shopai.
Vakarojimas su BBQ pas Alginos klasiokę, su dar viena lietuve ir su kaimynu Borisu, kuriam iš ryto stipriai sugelbėjom įnešant į namą masyvaus medžio sunkų miegamojo komplektą. Maloniai smagus pasibendravimas.

14-a diena. Salt Lake city - Reno.
Vėl shopai plius 850km nuobodus pravažiavimas.

15-a diena. Napa vynuogynai.
Kažkaip ne itin traukė juos pamatyti, bet nuvažiavus nepasigailėjau. Važiavom keturiese, paragavom keturių rūšių vyno ir jau užsidarius vynuogynui pačilinom nuostabių vaizdų prieglobstyje. California po jau pabodusių vaizdų su nykia augmenija, atgaivino sodria žaluma.

16-a diena. San Francisco.
Apvažiavom SF, pajutom šito puikaus miesto dvasią, pasivažinėjom legendinėm nematyto statumo gatvėm ir pabaigoj nežinau kuriem velniam nuvarėm į nykų Chinatowną.

17-a diena. San Francisco - link San Diego.
Norėjom aplankyti Alcatrazo kalėjimą esantį saloje SF įlankoje, bet nenumatėm, kad bilietus laivui reikia rezervuotis iš anksto. Kalėjimas liko neaplankytas.
Turėjom pravažiavimą Ramiojo vandenyno pakrante. Kaip ir tikėjausi, smagus keliukas ir pasakiškas vandenyno žydrumas su bangų mūša į pakrantės uolienas.

Amerika kelyje. II dalis

7-a diena. Havasu kriokliai.

Atsikėliau su temperatūra, kaip ir kita mūsų bendrakeleivė. Nesupratau dėl ko ta temperatūra sukilo, toks jausmas, kad vakarykštis fizinis krūvis kartu su karščiu organizmui nelabai patiko, perkaitau ar ką tai. Kai pagerėjo, vilkdami dulkėse kojas nuklibinkščiavom iki krioklių. Tie kas nesirgo, pasimaudė mažesniam kriokliuke, man beliko tik pavydėti. Havasu krioklys yra n.u.o.s.t.a.b.u.s. ir neaprašomas. Daug prifotkijau, bandysiu grįžęs daryti nuotraukas gražesnes už realybę.

Įdomu buvo pamatyti Supai kaimelio gyvenimą, turi jie čia mokyklą, bažnytėlę, yra rangeris, medicinos darbuotoja (abu beje baltaodžiai), baras be alkoholio. Yra vienas kitas namelis sutvarkyti gana gražiai, kiti gi yra stipriai apsileidę. Kiekvienam kieme stovi po kelis arklius ir mulus, smarvė nuo jų nebloga. Daug palaidų šunų, jie čia turbūt turi statusą panašų kaip Indijoj karvės. Patys indėnai čia kažkokie rūstūs ir uždaresnio būdo. Toks jausmas, kad nelabai jiems baltieji patinka ir žiūri į juos kreivokai, gal turi kažkokių senų nuoskaudų. 

8-a diena. Supai - Grand Canyon - Page.

Supai kaimuką palikom sraigtasparniu. Kelią kanjonu kurį užvakar 5val. įveikinėjom vargdami karštyje ir dulkėse, perskridom per 6 minutes. 

Nusigavom iki pietinės Grand Canyon nac. parko dalies. Kai atsistoji ant kanjono krašto jausmas keistokas - akis atsisako suvokti ką ji čia mato, nes neturi su kuom palyginti savo regėjimų archyve. Visiškai naujas potyris. Ir dėl to atrodo kaip kažkas nežemiško. Nežinau ar apie tą patį galvojo Mamontovas kurdamas savo "Marso kanjonus", bet analogija su raudonąja planeta čia visai galėtų būti panaudota.

Kelionė toliau sekė kanjono pakraščiu, kol nesutemo dar pakeliui porą viewpointų aplankėm. Nakvynei apsistojom Page miestelyje.

9-a diena. Zion nacionalinis parkas.

Kai aplankai kažkurį neeilinį/eilinį Amerikos gamtos stebuklą, pamanai sau, kad va, gal šitas buvo įspūdingiausias ir tikriausiai jau nieko daugiau ypatingo nebematysi, niekas labiau jau nebenustebins, ar gal įprasi prie tokių vaizdų. Bet ateina nauja diena, aplankai naują gamtos išdaigą ir vėl akys išsiplečia, ir vėl burna prasidaro, ir vėl naujai kažkokie už laimę atsakingi hormonai užpildo pilkąsias ląsteles. 

Šįkart eilė Ziono parkui. Visi buvom kokie tai mieguisti, bet vaizdai Zione išblaškė miegus. Kapoti, gludinti, raižyti kalnai, ypatinga rusva jų "padažymo" spalva, kai kurie atrodantys kaip šlifuoti milžiniški akmens masyvai. Šalia to paįvairinti pavieniais krūmokšniais ir medžiais. Amerikiečiai net nutiesdami kelią tarp kalnų sugebėjo nesudarkyti harmonijos padarydami asfalto dangą rudos spalvos. Visokių tų kalnų būna, visi žinoma skirtingi, bet šitie tai kaip meno kūrinys. Meistriškas meno kūrinys.

Amerika kelyje. I dalis.

Galvojau, kad reikėtu čia kelionės proga kasdien pasišnekėti su dienoraščiu, bet trukdė nuovargis dėl LT/US laiko skirtumo dėl ko ir įkvėpimo nebuvo. Dabar, kai įkvėpimas atsirado, tai bandysiu keliais sakiniais pasidalinti jau už kelias dienas. Nuotraukų nedėsiu, jas apdorotas turėsiu tik po kelionės, o telefonu darytoms įkėlimas čia į blogą kažkoks komplikuotas, reikia prieigos prie kompo.

1-a diena. Los Andželas. Nusileidom, praėjom kontroles, paėmėm porą užsakytų minivenų, nusigavom iki užsakyto namuko Anaheime, nulūžom.
LA oro uostas toks pobaisis, kaip ir rajonai tik išvažiavus iš jo. Pirmą įspūdį palieka nekokį. Apie namuką, jo įrengimą, priežiūrą ir aplinkinius miegamuosius rajonus reikėtų rašyti atskirai. Spėkit ar maudėmės baseine prie namuko?

2-a diena. Los Andželas. Nusigavom iki Holivudo užrašo, praėjom Holivudo bulvaru su visom žvaigždžių alėjom, įmerkėm kojas į Ramųjį vandenyną.
Dienos įspūdis - žmonių laisvumas, nuoširdumas, paslaugumas ir nesuvokiami visko aplinkui mąstai. Tie nežinau nuo kada suformuoti stereotipai apie dirbtines amerikiečių šypsenas yra bullshit. Aš čia prigalvojau teorijų, kad jei jie ir daro tas šypsenas dirbtinėmis, laikui bėgant tai programuojasi kažkur pasąmonėje ir tokia šypsena patampa natūralia būsena. O jei jau taip atsitinka, tai dirbtinumo nebelieka. Kaip sako tie patys amerikiečiai - fake it, till you make it.
Holivudo bulvare supratau, kad myliu šitą kraštą; ir tik vėliau suprasiu kaip labai.

3-ia diena. Las Vegas. Diena kelionėje, pasiekėm Las Vegas, aplankėm Bellagio fontaną.
Las Vegaso naktinės šviesos labai nenustebino ir galingo įspūdžio nepaliko. Pamačiau tai, ko tikėjausi. O tikėjausi nedaug. Bellagio šokantys fontanai, kaip vieningai sutarėm, įspūdį galėjo daryti prieš 10-15 metų. Dabar gi kiekviena Turkija ir Egiptas turį po neprastesnį.
Labiau pajausti Las Vegaso neturėjom jėgų, nukirto vis dar tebesitęsiantis varginantis perėjimas prie kitos laiko zonos.

4-a diena. Mirties slėnis. Diena lankant mirties slėnį.
Šiandien atėjo laikas pajausti Amerikos gamtos nubloškiantį didingumą. Įspūdžiams aprašyti nesugalvoju tinkamo epiteto. Karščiausia vieta pasaulyje (?) su temperatūrom iki 50-60 laipsnių ir su žemiausia vieta Amerikoje su 85,5m. žemiau jūros lygio. Tikėjausi pamatyti nedidelę smėlio dykumą ir pajausti svilinantį karštį, o pamatėm gal 100km besidriekiantį išdžiūvusio druskingo ežero dugną su kalnais iš kraštų ir su šiokia tokia nors ir skurdžia, bet augmenija. Temperatūra buvo pakilus "tik" iki 36 laipsnių, žodžiu vėsus pavasaris. Ir labai jau karšta nebuvo, o dar ir vėjas gaivino. Pakilus ant Dante viršukalnės ir pamačius slėnį iš viršaus žandikauliai atkaro visai. Dieviška vieta ten prisėdus pačilinti, visai čia dar kada sugrįžčiau.
Puikios dienos pabaigai grįždami pakeliui dar užsukom į Shoshone kaimelyje esančią seną kaip pasaulis užkandinę, pajutom joje ir šalia jos šiek tiek Amerikos kaimo istorijos ir užkandau tikrai skaniai pataisyto vaivorykštinio upėtakio.
Turėjom planą dar parvažiavę pasibastyti po miestą su tikslu padaryti lengvas "pagirias Las Vegase", bet grįžom per daug vėlai ir per daug pavargę.

5-a diena. Las Vegas, kelionė link Havasų krioklio.
Pasivaikščiojom su milijonine minia po dieninį Las Vegasą. Ir nėra visiškai ką apie jį tokį papasakoti. Vakare mūsų komanda skilo į dvi dalis, pusė liko Vegase, mes patraukėm kiek galima arčiau Havasu krioklio.
Ir agha, naktinio Vegaso taip ir neišbandėm ir ruletėje žetonų nepastumdėm. Bet ir nesigailiu, ne mano natūrai šitas miestas.

6-a diena. Link Havasu krioklio.
Sunki tatai buvo diena, nužingsniavom 13km Grand kanjonu per smėlį ir žvirgždą kepinant saulei ir su sunkiom kuprinėm ant pečių. Vaizdų gražių matėm - įsivaizduokit ėjimą 50-100 metrų koridoriumi su kilometro aukščio sienomis. Pasiekėm nakvynės vietą indėnų kaimelyje Supai. Havasų kriokliai dar už 3km, ten lankysimės ryt visą dieną.

Sunkiai čia man su tais aprašymais, pradėjau rašyt užvakar kai buvo įkvėpimas, kol pabaigiau įvykių šiai dienai aprašymą, įkvėpimas išgaravo ir raidikės dėliojasi per prievartą. Bet vistiek laukit tęsinio.